Retai kada galiu tapyti žmones iš natūros. Pabandžiau nutapyti save, pasidėjau veidrodį ir ėmiausi darbo.

Autoportretas

Dukros sakė, kad pasijauninau, bet matyt taip jaučiuosi savo širdyje. O eilėraštį sukūriau jau seniai, dar ir negalvojau, kad kada imsiu tapyti.

Aš esu moteris, kūrinys margo svieto,
Subtilybių švelnių manyje daug prisėta.
Daug teisybės karčios sunkina mano kūną.
Sąžinės du krislai akyse giliai tūno.

Aš esu moteris,
Su trupučiu pavydo,
Su mintim nuoširdžia,
Kuri sielą pagydo.

Aš esu moteris,
Ir juokiuos, ir verkiu.
Aimanuoju, dejuoju,
Bet ir vėl atkuntu.

Nemanyk, kad stipri,
Nemanyk, kad tvirta.
Aš esu moteris,
Ir tikiuos, kad tikra.

Ir dar vienas autoportretas:

Aš ta pati, aš ta pati, tik žmonės žiūri jau kiti,
Jų akys sminga man į širdį, jose godumas atsispindi.
Supraskit, Jūs, aš ta pati, nešildo laurai man skirti.
Draugų ilgiuosi nuoširdžių, pas juos kasdien skubu skubu,
Bet jie nepriima manęs, virš jų jau kitos žvaigždės spindi.
Aš nenorėjau niekada prarasti Jūsų, bet deja
Jūs patys privertėt mane.
Kaip vienišas palaukės medis, geriu aš žemės syvus,
Ir vis dairaus šakas iškėlęs, žiūriu vis į padangę vėlei.
Lyg aidą išgirstu, Tu nebe ta, Tu nebe ta, Tu po kita jau planeta.
Aplinkui vėl kurti tyla, per didelė man ši našta.
Gal būt suprasit jūs po laiko, kad laurai ne visus paveikia.
Širdis, kad trokšta grožio,gėrio, kad ilgisi ji tikro mėlio.
Kad saulės spindulių karštų jai noris darganotą naktį,
Kad kartais noris liepsnoje iš meilės vien sudegti.
Aš ta pati, aš ta pati, bet žmonės žiūri jau kiti.

KAI SVAJONĖS PILDOSI.

  Gyvenime nutinka netikėčiausių dalykų. Pusamžis žmogus staiga sugalvoja įgyvendinti savo svajones. O tų svajonių esama visokiausių. Kažkada kelionėje po Lietuvą susipažinau su moterim. Ji gerokai išsiskyrė iš kitų žmonių. Jos veidas spinduliavo dvasine ramybe. Išsikalbėjom, pasirodo ji kelis metus lankė Tai-či, tai iš pagrindų pakeitė moters gyvenimą. Kvietė ateiti ir mane, bet aš nesusigundžiau, užtat susigundžiau kitur. Prieš pora metų rudenėjant, kada prasideda liūdnas ir įkyrus lietingas periodas, bendradarbės pasikvietė į dailės pamoką. Nuėjau ir pritapau ilgam, iki šių dienų.

   Besimokydama mokykloje mėgau piešti, tačiau tai buvo nemokšiškas piešimas. Pamenu jau studijavau VU, per paskaitą užrašuose piešiau merginas, vienas grupiokas persisvėręs per mano petį leptelėjo: tai kad jos visos vienodos. Taip ir buvo, visos kampuotos, plokščiomis figūromis ir veidais. Užtat tokios lėlės patiko mano mažoms dukroms. Pripiešdavau popierinių lėlių, kartą per Kalėdas abiems po maišą padovanojau.

  Dabar dukros jau suaugę, popierinių lėlių joms nebereikia, o man atsirado poreikis išmokti tai, ką kažkada taip mėgau daryti. Prisipažinsiu, pradžia buvo labai sunki. Nemokėjau nei dažų susimaišyti, nei ant popieriaus tinkamai padengti, nei darbo sukomponuoti. Bet man buvo smagu, į užsiėmimus ėjau kaip į šventę. Mūsų grupėje susirinko linksmi ir įdomūs žmonės, turėjom puikią mokytoją Aistę, kuri mums pakeldavo ūpą. Nepraleidau nė vieno užsiėmimo. Tapydama visiškai atsipalaiduodavau, apie viską užmiršdavau, prieš akis išlikdavo tik vaizdas, šalia krūva dažų ir begalinė laisvė. Tai nuostabu, kai darai tai, kas patinka, kai neegzistuoja konkurencijos dėsnis, kai gali džiaugtis nors menkučiais savo darbo rezultatais.

   Betapant atsirado poreikis išmokti daugiau, studijavau žmogaus anatomiją: griaučius, raumenis, figūros proporcijas. Šiek tiek pramokau, ir žadu mokytis toliau. Tapyti labai patinka, vieną paveikslą jau pasikabinau darbe. Labai smagu, kad mane palaiko dukros, tai pritaria, tai  pakritikuoja , kartu skatindamos daryti geriau.

  Tai va, ir kas sako, kad amžius- riba. Žmonės mokosi visą gyvenimą ir pasiekia puikių rezultatų, svarbu atrasti save. Tada pajunti didžiulį džiaugsmą, ir jėgų antplūdį. Per tuos metus pasikeitė požiūris į įvairius reiškinius ir daiktus. Kas kažkada atrodė svarbu ir aktualu, dabar nebeturi poveikio. Einu gatve, žiūriu į medžius, į dangų, į namus su mažais balkonėliais, į palėpių langelius, į vijoklius ant sienų, galvoju, kaip juos atvaizduočiau lape. Ieškau charakteringų žmonių veidų, labai mėgstu piešti žmones. Norėtųsi, kad iš paveikslo žvelgtų tikras veidas, su savo mintim ir nuotaikom.

  Tapo įprasta, kad kelionėje turiu popieriaus ir pieštukų. Sėdžiu autobuse, žvalgausi aplinkui ir štai jau lape gimsta vaizdas. Šiemet, atostogaudama prie jūros, taip pat nešiojausi lapus. Nutaikiusi momentą, kai niekas nepastebi , bandau piešti žmonių figūras. Piešiant iš natūros, lengviau  išmokti.

  Linkėčiau visiems surasti savo nišą, o tada pirmyn, rezultatai tikrai pasijaus, o ir gyvenimas bus prasmingesnis.