Akvareliniai darbai

Kodėl rožė karaliene laikoma gėlių,
Ar pasauly ji tik viena giriasi grožiu.
O kodėl šaunus erelis vainikuojasi karalium,
Ar be šito intriganto nėra paukščio sosto verto.
O kodėl plėšrusis liūtas taikosi karalium būti,
Ar tik jis šio sosto vertas, ar tik jis stipriu sutvertas.

Vien tik grožis ir jėga karaliauja jau nuo seno,
Jiems mes lenkiamės slapčia, jiems mes dirvą išpurenam.

Bet gi liūtas pasipūtęs, nors stiprus, bet kvailas.
Argi jam karalium būti, argi jam pritinka vairas.
O erelis, nors drąsus, bet gailėtis neįpratęs,
Ir kaltus, ir nekaltus baudžia, vos tiktai pamatęs.
Na o rožė, ji graži, ji tikrai labai puiki.
Bet per savo išdidumą greitai vysta ir nudžiūna.

Išmintį ir skaidrų protą reik karaliui dovanoti,
O tada jau ir jėga nepamaišo niekada.

MINTYS APIE SVEIKATĄ

 

  Nemėgstu klausyti laidų apie sveikatą, skaityti apie patį brangiausią žmogaus turtą taip pat nemėgstu, nebent psichologinius patarimus, kaip gerinti atmintį arba fizinius pratimus,  kaip gerinti regėjimą, išlaikyti pusiausvyrą ir pan.

   Kažkada jaunystėje vienoje auditorijoje kabojo didžiulis plakatas: “Judėjimas- tai gyvenimas’ . Įstrigo tuomet tie žodžiai, dažnai apie juos pagalvoju. Prieš daug metų dirbau Vilniuje, prie Vingio, po darbo pėsčia traukdavau į paskaitas, į Saulėtekio alėją. Jeigu neidavau į paskaitas, pėsčia keliaudavau namo į Lazdynų mikrorajoną. Eidavau lengvai ir greitai. Prisimenu, kartą Lazdynuose iš paskos ėjo pagyvenęs vyriškis. Kai galų gale prisivijo, tarė:”maniau, kad aš greitas, bet Jūs, kaip meteoras”. Dabar taip nebegaliu, bet vistiek stengiuosi eiti pėsčiomis. Per vasarą važiuojame į kokius nors Europos miestus, vaikščiojame skersai ir išilgai ir tik pėsčiomis.

   Labai vertinu vandenį. Tai pats skaniausias gėrimas, kokį tik esu ragavusi. Taip pripratau,  kad, neišgėrusi vandens, jaučiu, kad visas kūnas streikuoja.

   Ir dar labai vertinu dvasinę ramybę. Man atrodo, kad nervai- tai visų ligų blogybė. Sunku, jeigu žmoguje išbujoja pyktis, neapykanta. Tokie jausmai žmogų smaugia. Savo gyvenime išgyvenau įvairiausius laikotarpius. Buvo labai sunkių etapų. Bet jiems praėjus, vėl kėliau galvą aukštyn. Gyvenimas trumpas, bet gražus. Vien jau gamta ko verta. Niekas nėra apsaugotas nuo negandų, ir reiktų begalinės stiprybės joms nugalėti. Bet jeigu dabar gerai, tai reikia tik džiaugtis. Jeigu jaučiu, kad viduje skraido kibirkštėlės ir sklinda šiluma, tada viskas gerai.

   Na o apie maistą galiu pasakyti tik tiek. Jaunystėje kimšau daug, neturėjau problemų dėl svorio. Dabar valgau visai kitaip. Mėsos vartoju mažai, verdu sriubas, jas šeimoje mėgsta visi. Daug valgau daržovių. Bet neatsisakau ir saldumynų. Nors paskutiniu metu, kaip ir daugelis, skaitau, kas jų sudėtyje. Kaip ir dauguma, nenoriu šitų E, kurių pilna visuose produktuose. Stebiuosi, kad jų prisirado tiek daug, todėl daugiau laiko praleidžiu virtuvėje, norisi maitintis sveikiau.  

   Ir dar labai svarbu  gyvenime turėti mielą ir malonų  užsiėmimą. Jį taip pat turiu.

Pabaigai noriu parašyti, kad tai tik mano mintys, kas man svarbu. Kiekvienas žmogus- tai didžiulė indvidualybė, tai atskiras pasaulis su savo taika ir karu, su meile ir nepykanta, su džiaugsmu ir liūdesiu, su plačia šypsena ir gailiomis ašaromis. Ir savo sveikata kiekvienas rūpinamės savaip. Sekmės visiems.

 

Tai grožis, kuriam žodžių nebėra,
Teptuko potėpių taip pat mažai.
Kai prieš akis liepsnojanti kalva,
Tik galvą begali nulenkt žemai.


 Nors ir kaip myliu rudenį, nors ir kaip juo grožiuosi, bet yra buvę ir sunkesnių akimirkų, ypač tuo sunkiuoju tamsiuoju periodu:

Kaip pasakyt, ar sekas, ar nesiseka,
Tiesiog sunkus ruduo.
Ne vien tik upės jūron įteka,
Šaltinio dar yra vanduo.

Tiesiog lyg musės rūpesčiai užpuola,
Kas dieną vis daugiau.
Ir keikiam darganas ir orą,
Bet būna ir blogiau.

Kaip pasakyt, ar sekas, ar nesiseka,
Tiesiog sunkus ruduo.
Bet ir dabar man tikisi,
Kad šaltas tik akmuo.

Nauji darbai

Nekirskim medžių, jie reikalingi,
Stovi tiesūs pavėsio sargai,
Saulės palepinti, kaitros išgąsdinti,
Slepiamės po jų šarvais.

Šakas išskėtę, vėjui grūmoja ,
Saugo nuo šalto lietaus,
Šalčiams užėjus gailiai vaitoja,
Šaukiasi giedro dangaus.

Rasos lašeliai žiba lyg perlai,
Medžių lapus puošdami.
Apdarus medžiai keičia taip darniai,
Atsistebėt negali.

Nekirskim medžių, jiems baisiai skauda,
Šerdis kraujuoja giliai.
Galingi medžiai- mūsų palaima
Mylėkim juos amžinai.