Pakelkim taurę už moterį, kuri gudrybe savo vyrus privertė mylėt, kentėt, kariauti, neapkęst, prarasti viską ir turtingais tapt, pakilti į žvaigždes, nugrimzti į gelmes, bet, kas svarbiausia, genijų atrado, kuris kūrybos akmeniu stipriu sudaužė milijonus mūrų, akmenų, kad taptų legenda.
O ji tokia mažutė ir švelni, rūsti ir nepalaužiama, ir atkakli, tokia nežemiška ir paprasta, brandi kaip grūdas, ir svaigi kaip sirena, trapi, gležna, kartu tokia stipri, graži kaip Venera, klastinga ir miela. Gyvybės ji pilna.
Išgerkime už moterį, Ji to verta.
Tostas buvo įvertintas 2-ąja vieta.
Naktimis mintys aplankė ne vieną kartą.
Studijuojant Kaune, buvau įpareigota sukurti šmaikščius ketureilius apie kiekvieną kursioką. Gyvenau bendrabutyje, keturios viename kambaryje. Naktį pabundu, jaučiu, kad žodžiai patys liejasi. Tamsu, visos miega. Susiradau tamsoje popieriaus, tušinuką. Ryte turėjau vargo, kol viską sudėliojau į savo vietas. Bet išėjo visai neblogai.
Mintys skverbiasi panašiai kaip šis paveikslas:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą