Myliu visus metų laikus, bet ypatingą dėmesį skiriu rudeniui. Kai eini parku, o po kojomis čeža margaspalviai lapai, apima didžiulė palaima. Pirmiausiai geltonuoja uosiai, prie darbo auga labai gražus uosis, atrodo, kad jį puošia šimtai geltonų, ir rudų, ir žalių atspalvių.
Kolega nufotografavo jį pačiame gražume. Štai jis:

Žaviai geltonuoja klevai.

Gražumas to rudens,
Nepamenu, kada tai buvo,
Gal dešimt metų, gal penkis pridėt.
Ir visgi stebina rudens margumas,
Tik nežinau, ar juoktis, ar liūdėt.

Ir dar vienos eilės apie rudenį.:

Nors šarma plaukus dabina,

Nors rudenio dvelksmas lauke,

Nors protas jausmus ir slopina,

Bet širdžiai nutilt nevalia.

Kaip iš jaunystės arimų,

Atsklydus vėlai vakare,

Dvasia mielų prisiminimų

Apgaubia ir neša mane.

Ir rūpesčių kaip nebūta,

Taip lengva, taip gera kvėpuot.

Vėl žydi jurginai ir rūtos,

Dar taip nesinori sustot.

Todėl ir skubu, ir šypsausi,

Nebaido šarma plaukuose.

Gaivi rasa veidą prausia,

Ir žydi jurginai sode.