Kai mokiausi Kaune, dažnai eidavome pro Ąžuolyno parką. Ten ir pamačiau seną pastatėlį, panašų į pilaitę.
Daug metų jau praėjo, o dar vis prisimenu, kad traukdavo mano dėmesį, taip ir eilės gimė.

 Ant kalno pilaitė stovėjo.
Mes ėjom pro šalį ir ėjom.
Ar pūtė šiaurys, ar pietys,
Pro šalį skubėjome vis.

Kiek metų mes ėjom pro šalį,
Kas pasakyti begali.
Pilaitė jau griūti pradėjo,
Bet mes ir toliau vis skubėjom.

Pilaitė ant kalno sugriuvo,
Ar buvo ji ten, ar nebuvo.
Kiek metų mes ją ten vis matėm,
Dabar jau nežinome patys.

Negaliu nepaminėti, kad prieš daug metų dalyvavau tostų konkurse, mintis atėjo naktį:

   Pakelkim taurę už moterį, kuri gudrybe savo vyrus privertė mylėt, kentėt, kariauti, neapkęst, prarasti viską ir turtingais tapt, pakilti į žvaigždes, nugrimzti į gelmes, bet, kas svarbiausia, genijų atrado, kuris kūrybos akmeniu stipriu sudaužė milijonus mūrų, akmenų, kad taptų legenda.
    O ji tokia mažutė ir švelni, rūsti ir nepalaužiama, ir atkakli, tokia nežemiška ir paprasta, brandi kaip grūdas, ir svaigi kaip sirena, trapi, gležna, kartu tokia stipri, graži kaip Venera, klastinga ir miela. Gyvybės ji pilna.
    Išgerkime už moterį, Ji to verta.

Tostas buvo įvertintas 2-ąja vieta.

   Naktimis mintys aplankė ne vieną kartą.
Studijuojant Kaune, buvau įpareigota sukurti šmaikščius ketureilius apie kiekvieną kursioką. Gyvenau bendrabutyje, keturios viename kambaryje. Naktį pabundu, jaučiu, kad žodžiai patys liejasi. Tamsu, visos miega. Susiradau tamsoje popieriaus, tušinuką. Ryte turėjau vargo, kol viską sudėliojau į savo vietas. Bet išėjo visai neblogai.


 Mintys skverbiasi panašiai kaip šis paveikslas:

Kartu ir neapčiuopiamos ir materialios.
 

Esu parašiusi eilėraštukų ir vaikams. Vienas iš labiau pavykusių (mano manymu):

Ėjo per kiemelį rožinis drambliukas,
Žiūri, ant takelio stovi dviratukas.
Baisiai norisi drambliukui
Važinėtis dviratuku.

Ir drambliukas neiškentęs
Čiupo dviratuką.
Dviratukas neišlaikęs
Numetė drambliuką.

Rožinis drambliukas
Labai susikrimto.
Ne jį dviratukas
Draugu pasirinko.

Rožinis drambliukas
Baisiai nusiminęs,
Ėjo per kiemelį
Galvą panarinęs.

Kai buvau gal šeštoje, gal septintoje klasėje, mokykloje gavau užduotį: sukurti eiles dainai. Buvo graži pavasario diena. Beeinant iš mokyklos, per 5 minutes gimė eilėraštis, žodžiai patys liejosi, parbėgusi namo, skubėjau užrašyti.

Pavasaris kloniais žygiuoja per žemę,
O man taip džiugu, taip džiugu.
Pavasario vėjas užgesusias viltis
Gaivina saulutės šypsniu.

Norėčiau ištiesti pavasariui ranką
Ir tarti: keliaukim kartu.
Keliaukim per pievas, keliaukim per girią,
Žaliuoju upelio krantu.

Norėčiau, kad džiaugsmas užlietų kiekvieną,
Suburtų į ratą visus.
Ir eitume drąsiai visi mes per žemę,
Saulutės šypsnių lydimi.

Autoportretas

O štai dar vienas eilėraštukas:

Nors ir Barbės gražios lėlės,
Bet Onytė man sava,
Šitiek meilės aš įdėjau,
Tą Onytę siūdama.

Aš papuošiu ją batukais,
Ir parausvinsiu skruostukus,
Ir suknelę tikro šilko
Jai užvilksiu neužilgus.

Nors ir Barbės gražios lėlės,
Bet Onytė man sava.
Visą širdį aš įdėjau,
Tą Onytę siūdama.

Retai kada galiu tapyti žmones iš natūros. Pabandžiau nutapyti save, pasidėjau veidrodį ir ėmiausi darbo.

Autoportretas

Dukros sakė, kad pasijauninau, bet matyt taip jaučiuosi savo širdyje. O eilėraštį sukūriau jau seniai, dar ir negalvojau, kad kada imsiu tapyti.

Aš esu moteris, kūrinys margo svieto,
Subtilybių švelnių manyje daug prisėta.
Daug teisybės karčios sunkina mano kūną.
Sąžinės du krislai akyse giliai tūno.

Aš esu moteris,
Su trupučiu pavydo,
Su mintim nuoširdžia,
Kuri sielą pagydo.

Aš esu moteris,
Ir juokiuos, ir verkiu.
Aimanuoju, dejuoju,
Bet ir vėl atkuntu.

Nemanyk, kad stipri,
Nemanyk, kad tvirta.
Aš esu moteris,
Ir tikiuos, kad tikra.

Ir dar vienas autoportretas:

Aš ta pati, aš ta pati, tik žmonės žiūri jau kiti,
Jų akys sminga man į širdį, jose godumas atsispindi.
Supraskit, Jūs, aš ta pati, nešildo laurai man skirti.
Draugų ilgiuosi nuoširdžių, pas juos kasdien skubu skubu,
Bet jie nepriima manęs, virš jų jau kitos žvaigždės spindi.
Aš nenorėjau niekada prarasti Jūsų, bet deja
Jūs patys privertėt mane.
Kaip vienišas palaukės medis, geriu aš žemės syvus,
Ir vis dairaus šakas iškėlęs, žiūriu vis į padangę vėlei.
Lyg aidą išgirstu, Tu nebe ta, Tu nebe ta, Tu po kita jau planeta.
Aplinkui vėl kurti tyla, per didelė man ši našta.
Gal būt suprasit jūs po laiko, kad laurai ne visus paveikia.
Širdis, kad trokšta grožio,gėrio, kad ilgisi ji tikro mėlio.
Kad saulės spindulių karštų jai noris darganotą naktį,
Kad kartais noris liepsnoje iš meilės vien sudegti.
Aš ta pati, aš ta pati, bet žmonės žiūri jau kiti.

KAI SVAJONĖS PILDOSI.

  Gyvenime nutinka netikėčiausių dalykų. Pusamžis žmogus staiga sugalvoja įgyvendinti savo svajones. O tų svajonių esama visokiausių. Kažkada kelionėje po Lietuvą susipažinau su moterim. Ji gerokai išsiskyrė iš kitų žmonių. Jos veidas spinduliavo dvasine ramybe. Išsikalbėjom, pasirodo ji kelis metus lankė Tai-či, tai iš pagrindų pakeitė moters gyvenimą. Kvietė ateiti ir mane, bet aš nesusigundžiau, užtat susigundžiau kitur. Prieš pora metų rudenėjant, kada prasideda liūdnas ir įkyrus lietingas periodas, bendradarbės pasikvietė į dailės pamoką. Nuėjau ir pritapau ilgam, iki šių dienų.

   Besimokydama mokykloje mėgau piešti, tačiau tai buvo nemokšiškas piešimas. Pamenu jau studijavau VU, per paskaitą užrašuose piešiau merginas, vienas grupiokas persisvėręs per mano petį leptelėjo: tai kad jos visos vienodos. Taip ir buvo, visos kampuotos, plokščiomis figūromis ir veidais. Užtat tokios lėlės patiko mano mažoms dukroms. Pripiešdavau popierinių lėlių, kartą per Kalėdas abiems po maišą padovanojau.

  Dabar dukros jau suaugę, popierinių lėlių joms nebereikia, o man atsirado poreikis išmokti tai, ką kažkada taip mėgau daryti. Prisipažinsiu, pradžia buvo labai sunki. Nemokėjau nei dažų susimaišyti, nei ant popieriaus tinkamai padengti, nei darbo sukomponuoti. Bet man buvo smagu, į užsiėmimus ėjau kaip į šventę. Mūsų grupėje susirinko linksmi ir įdomūs žmonės, turėjom puikią mokytoją Aistę, kuri mums pakeldavo ūpą. Nepraleidau nė vieno užsiėmimo. Tapydama visiškai atsipalaiduodavau, apie viską užmiršdavau, prieš akis išlikdavo tik vaizdas, šalia krūva dažų ir begalinė laisvė. Tai nuostabu, kai darai tai, kas patinka, kai neegzistuoja konkurencijos dėsnis, kai gali džiaugtis nors menkučiais savo darbo rezultatais.

   Betapant atsirado poreikis išmokti daugiau, studijavau žmogaus anatomiją: griaučius, raumenis, figūros proporcijas. Šiek tiek pramokau, ir žadu mokytis toliau. Tapyti labai patinka, vieną paveikslą jau pasikabinau darbe. Labai smagu, kad mane palaiko dukros, tai pritaria, tai  pakritikuoja , kartu skatindamos daryti geriau.

  Tai va, ir kas sako, kad amžius- riba. Žmonės mokosi visą gyvenimą ir pasiekia puikių rezultatų, svarbu atrasti save. Tada pajunti didžiulį džiaugsmą, ir jėgų antplūdį. Per tuos metus pasikeitė požiūris į įvairius reiškinius ir daiktus. Kas kažkada atrodė svarbu ir aktualu, dabar nebeturi poveikio. Einu gatve, žiūriu į medžius, į dangų, į namus su mažais balkonėliais, į palėpių langelius, į vijoklius ant sienų, galvoju, kaip juos atvaizduočiau lape. Ieškau charakteringų žmonių veidų, labai mėgstu piešti žmones. Norėtųsi, kad iš paveikslo žvelgtų tikras veidas, su savo mintim ir nuotaikom.

  Tapo įprasta, kad kelionėje turiu popieriaus ir pieštukų. Sėdžiu autobuse, žvalgausi aplinkui ir štai jau lape gimsta vaizdas. Šiemet, atostogaudama prie jūros, taip pat nešiojausi lapus. Nutaikiusi momentą, kai niekas nepastebi , bandau piešti žmonių figūras. Piešiant iš natūros, lengviau  išmokti.

  Linkėčiau visiems surasti savo nišą, o tada pirmyn, rezultatai tikrai pasijaus, o ir gyvenimas bus prasmingesnis.  

Myliu visus metų laikus, bet ypatingą dėmesį skiriu rudeniui. Kai eini parku, o po kojomis čeža margaspalviai lapai, apima didžiulė palaima. Pirmiausiai geltonuoja uosiai, prie darbo auga labai gražus uosis, atrodo, kad jį puošia šimtai geltonų, ir rudų, ir žalių atspalvių.
Kolega nufotografavo jį pačiame gražume. Štai jis:

Žaviai geltonuoja klevai.

Gražumas to rudens,
Nepamenu, kada tai buvo,
Gal dešimt metų, gal penkis pridėt.
Ir visgi stebina rudens margumas,
Tik nežinau, ar juoktis, ar liūdėt.

Ir dar vienos eilės apie rudenį.:

Nors šarma plaukus dabina,

Nors rudenio dvelksmas lauke,

Nors protas jausmus ir slopina,

Bet širdžiai nutilt nevalia.

Kaip iš jaunystės arimų,

Atsklydus vėlai vakare,

Dvasia mielų prisiminimų

Apgaubia ir neša mane.

Ir rūpesčių kaip nebūta,

Taip lengva, taip gera kvėpuot.

Vėl žydi jurginai ir rūtos,

Dar taip nesinori sustot.

Todėl ir skubu, ir šypsausi,

Nebaido šarma plaukuose.

Gaivi rasa veidą prausia,

Ir žydi jurginai sode.

Jaunystėje labai mėgau šokti. Išgirdusi mėgstamas melodijas, tiesiog nebenustygdavau vietoje. Todėl ir nutapiau paveikslą, kurį pavadinau : "Ji šoko 100 vasarų"

Vis bandžiau nutapyti gluosnį. Gluosniai man ypatingai gražūs, tos nusvirusios šakos, kaip kasos.
Saulei pašvietus, atrodo, kad spindi sidabras. Nežinau, kaip čia man pavyko.

Labai mėgstu rapsų laukus. Taip gražiai geltonuoja. Kai važiuoji Lietuvos keliais, tai tik spėk dairytis.

Namų veidas

Namų veidas (Home face)

Kai tapiau šį paveikslą, galvojau apie tai, kad visi žmonės nori turėti jaukius ir šiltus namus, draugiškus kaimynus, nori gyventi švarioje aplinkoje. Pavadinau savo kūrinį "Namų veidas".
Jeigu namuose darni aplinka, veidas šypsosi.Į tokius namus norisi grįžti, juos gaubia dvasinė ramybė.O jeigu atvirkščiai...Mylėkime savo namus ir turėsime jaukų užutėkį nuo visų gyvenimo negandų.

Miegamieji rajonai

Šitas paveikslas skirtas "miegamiesiems rajonams". Kadangi tie rajonai taip vadinasi, tai gyventojai juose "miega ir miega". Nežinau, ar visame pasaulyje jie taip vadinasi, ar tik pas mus.

Na o čia ekologiškos vestuvės. Myliu gamtą, mėgstu vaikščioti, automobilio nevairuoju. Tai ir paveiksle pasakoju, kad galima važiuoti dviračiu, eiti pėsčiomis. Galvoju, kad tai labai smagu. .

Zentos tapyba -natiurmortai

Kiti paveikslai

Šį paveikslą padovanojau savo vaikystės draugei, čia mes abi pievoje prie mano namų. Pavasaris išbarstydavo pievoje pienes, įvilkdavo į jaunamartės rūbus obelis ir kriaušes, o vakarais laukuose gyvuodavo pempės. Būdavo nuostabu, Netoliese tekėjo siauras upeliukas, pavasarį jis ištvindavo, mama vesdavo mus pažiūrėti. Mažas upeliukas griausmingai verždavosi per kraštus, grūmodamas visam pasauliui, nors trumpam tapdamas galingu.



Mažo miestelio didelis ponas.

Fermeriai

Zentos tapyba -portretai

be.com="www.youtube.com">

Portretai

Marcelė

Ernestas

Natiurmortai