Švelnios malonios,
Kvepiančios pienu,
Kvepiančios duona
Ir lietumi
Rankos moters
Tiesą atvers.
Sėklą barstys
Plačiuose laukuose,
Ugnį pavers
Jaukia šviesele,
Tyliai rusenančią židinyje.
Rankos moters
Palaimins vaikus,
Keliančius savo
Gležnučius sparnus.
Rankos iš ilgesio
Ašaras brauks,
Ir apkabins,
Ir priglaus.
Kai iš kelių tolimų
Grįš jos brangiausi vaikai,
Jos ir myluos, ir vergaus.
Rankos moters,
Gražios jos visada.
Gražios kol jaunos,
Kol dvelkia rasa.
Gražios, kai ilsisi
Po metų naštos,
Dirbę ir dirbę be atvangos.
Rankos moters
Gyvenimą puoš,
Grožį dalins,
Židinį saugos
Nuo negandos.