Krosnelėj žarijų kaitrių.
Man trūksta mamos, senos sengalvėlės,
Jos meilės, paguodos švelnios.
Kiek metų svajota prie vartų parimus,
Beklausant paukštelių giesmių,
Pramintas takelis per žydintį sodą,
Belaukiant bernelių jaunų.
Grytelė senoji skambėjo nuo juoko,
Nuo muzikos ir dainų,
Pyragais kvepėjo ir kvietė sustoti,
Ir atsikvėpt nuo darbų.
Tušti jau namai, spyna užrakinti,
Pasmerkti vienatvei graudžiai,
Nebėra mielos namų šeimininkės,
Tik slegianti tyla gaudžia.
Iš ilgesio ašaros rieda per skruostus,
Negrįš jau jaunystės dienos.
Nubėgo lyg upė pro skambantį uostą,
Nuvyto geltonos purienos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą