Portretų tapyba. Veidai ir asmenybės. Portrait painting.

 

Gyvenimas Tau skyrė rolę,

Tu ją suvaidinai.

Aš ta pati, aš ta pati, 

Tik žmonės žiūri jau kiti.

Vieniša, vieniša kaip ta smilga liauna.

Kai jaunystė už lango Tau moja,

Ženk su ja į jos spindintį rojų.

Pažiūrėk į akis,

Jos žmogaus atspindys.

Jei jos liūdnos,

Žinai, kad tam žmogui blogai.

Kai nėra namų, širdžiai neramu,

Nėr kam pasiguosti.

Tarp šaltų ir bemiegių naktų

Nėra kur priglausti skruostą.

Tu žavi, kai šypsais, 

Tu graži kai juokies,

O kai verkt ketini,

Nusijuok iš širdies.

Vieną dieną keikiam, kitą susitaikom.

Norim, ar nenorim, veidus dengia kaukės.

Einame pro šalį pro senus draugus.

Šiuo metu nežinome ko laukiam,

Vasaros, ar to, ko greit nebus.

Veidus dengia kaukės, baimės prisitraukę,

O pavasaris už lango toks gražus.

Ir vėl žiema. It's winter

 

O tai buvo, tai nebuvo,

Žiema ėmė ir užgriuvo.

Kad pripustė, tai pripustė,

Baltos storos sniego šūsnys.

Buvo buvo kaip nebuvo,

Žiema mus tikrai užgriuvo.

Sniego pusnys iki kelių

Nematyti net takelio.

Oi visiems čia bus darbelio,

Sniego pusnys iki kelių.

Čiupkit kastuvus greičiau,

Verskit sniegą pagaliau.

Žiema tarsi nuotaka baltais apdarais
Myluoja žemę snaigučių bučiniais.
Balta fantazija apgaubia pasaulį
Vėl ir vėl iš naujo.

Prie židinio žmonės geria arbatą
Aviečių, melisų, mėtų.
Taikus atokvėpio metas
Kurio kiekvienas norėtų.

Akimirką sustoaja laikas,
Sustingsta rankoj puodelis,
Kvapnios arbatos aromatas

Ir baltas baltas kelias.

Lietuviška žiema

Oras boikotuoja,
Slysta žemė iš po kojų,
Šėlsta vėjas kaip pašėlęs,
Tai lietuviška žiema.

Kailiniai skrynioj paslėpti,
Nėr ko jų tampyt po lietų.
Tvyro niūri dargana,
Tai lietuviška žiema.

Rogės- vaikų praeitis,
Po purvynus nešliaužys.
Išvada yra viena

Tai lietuviška žiema.

Žiemužė

 

Pasikinkius žirgų porą

Lekia sau žiema per orą.

Žiemos ausys lapatuoja,

Trykšta sniegas iš po kojų.

Barsto sniegą kur pakliuvo,

Ant stogų ir ant kepurių.

Ant kalniukų ir pakalnių

Žarsto sniegą iš padangių.

Ir Joniukas, ir Aušrelė

Su rogutėm nuo kalnelio

Dunda, kad net rūksta garas,

O tėvai iš tolo baras.

Nesibarkit, kaip smagu,

Čiuožkit su vaikais kartu.

Tai žiema išdaigininkė

Ir tėvus kartu įkinkė.

Skirta rudeniui. Autumn.

 Tai grožis, kuriam žodžių nebėra.

Teptuko potėpių taip pat mažai.

Kai prieš akis liepsnojanti kalva,

Tik galvą begali nulenkt žemai.

Rudens mintys

Jeigu mintys neramios gyventi neduoda,
Semki išmintį saujom iš senolių aruodo.

Su kantrybe gyvensi, ilgai nepasensi,
O nuspyrus pavydą, atsivers akys kitos.

Nesipyk su gamta, jos besaikė galybė.
Būk reikli ir tvirta, lyg tas ąžuolo skydas.

Iš pradžių kibirkštis, o paskui ir ugnelė.
Išvaduos iš minčių, kurios nerimą kelia.

Neužmiršk sveiko juoko, gyvensi ilgai,
Nes senatvę naikina sveiki pagrindai.

Rudens nuotrauka

Rudens nuotrauka širdyje,
Šimtai spindinčių atspalvių.
Šito grožio štampuot nevalia,
Paskandinti tarp rėmų ir pasportų.

Aš kasmet stebiuos tavimi
Auksu spindintis rojau.
Ir degu rudenine ugnim,
Palaimingai tarp lapų skrajoju.

Tavo nuotrauka širdyje,
Tavo spindintis auksas.
Visada tu esi manyje,
Nors kas metai tavęs vis laukiu.

Rudens šokis

Kur pažvelgsi, rudeniniai lapai
Kloja žemę, sukasi verpetais,
Blaškosi tarp žemės ir damgaus.

Šitą paskutinį rudens šokį
Dovanoja žemei, dangui, žmogui.
Jie improvizuoja, šnara mums po kojom.

Tai rudens preliudija spalvinga,
Širdyje jausmai nerimsta.
Ir laukimas vėl užgimsta.

Sunkus ruduo

Kaip pasakyt, ar sekas, ar nesiseka,
Tiesiog sunkus ruduo.
Ne vien tik upės jūron įteka,
Šaltinio dar yra vanduo.

Tiesiog lyg musės rūpesčiai užpuola,
Kas dieną vis daugiau.
Ir keikiam darganas ir orą,
Bet būna ir blogiau.

Kaip pasakyt, ar sekas, ar nesiseka,
Tiesiog sunkus ruduo.
Bet ir dabar man tikisi,
Kad šaltas tik akmuo.

Gražumas to rudens,
Nepamenu, kada tai buvo,
Gal dešimt metų, gal penkis pridėt.
Ir visgi stebina rudens margumas,
Tik nežinau, ar juoktis, ar liūdėt.

Gražus ruduo

Ir vėl ruduo, vėl draikosi voratinkliai,
O saulė vis arčiau laidos.
Vėl aukso spalvos žaižaruoja drąsiai,
Kaip pernai, užpernai, kaip visados.

Gražus ruduo, žavus ir šiltas,
Terasos pilnos švenčiančių žmonių.
Virėjai, ruoškit patiekalus, neškit vyną,
Pajuskim rudens magiją kartu.

Pašėlęs metų ratas sukas,
Kaip pernai, užpernai, kaip visada.
Bet šiuo metu rudens gražumas
Tekaraliauja magiška galia.

Rudens maratonas

Jau beržų kaselės geltonos,
Saulė arčiau laidos.
Artėja rudens maratonas,
Nieko nėra be pradžios ir pabaigos.

Kavinių kiemeliai jaukūs
Užvers mums duris.
Vyno taurės ,vakarui baigiantis,
Nespindės šviesų sukūry.

Bet vėl džiaugsimės auksiniais lapais,
Besidriekiančiais vorų tinklais.
Namuose rusenančiu židiniu
Ir aviečių arbatos kvapais.

Lietaus simfonija

Lietaus simfonija,
Mažų lašelių muzika.
Tn tin, din din.
Jie skambina langams, stogams ir medžiams
Tin tin, din din.
Lengvai paliečia skruostą, plaukus
Tin tin, din din.
Ir tyliai krenta žemėn
Tin tin, din din.

Melodija  be dirigento, be scenos,
Be žiūrovų.
Mažų lašelių fiesta
Vien žemei, dangui, žmogui.

Maži lašeliai skamba
Tin tin, din din.
Jie kviečia mus į šventę
Tin tin, din din.