2023 ruduo

 Myliu rudenį, man ranu ir gera,

patinka vakaro prieblanda

ir geltonos beržų kaselės.

Man patinka ilgi šešėliai,

sodrios laukų spalvos.

*

Kvepiantis grybais, permirkęs lietuje

Miškas rudenį.

Be paukščių giesmių,

Bet toks spalvingas.

Ilgi šešėliai slepia liūdesį,

Betgi širdyje ramu.

Vakaro prieblanda atneša ramybę,

Karaliauja paslaptis,

Betgi taip žavu.

Gyvenimas vėl įgyja prasmę,

Nes ruduo nemeluoja.

Myliu rudenį.

*

Žmonės ateina ir išeina. Atmintyje dažniausiai pasilieka išeinantys.

Gal todėl, kad tai reali tikrovė, gal todėl, kad amžiaus sandūroje supranti, kad tai neišvengiama.

Daug metų gyvenant vienoje vietoje, dažnai sutinki tuos pačius žmones ir jų gyvenimas tampa tavo dalimi. Kai jų nebematai, spėlioji, ar dar gyvi, ar kas atsitiko. Kadangi gyvenu netoli pievelės, kur šeimininkai vedžioja savo augintinius, kasdien matydavau tai moterį, tai vyrą vedžiojančius haskio veislės kalytę, nebejauną ir sunkiai vaikščiojančią. Abu šeimininkai kantriai laukdavo, kol kalytė gulėdavo pievoje. Nesvarbu kokiu oru, lyjant ir sningant, kantriai sukdavo ratus aplink pievą. Dabar jų nebematau, turbūt šuniuko nebėra.

 Prieš kelis metus matydavau moterį, keistai apsirengusią, pasipuošusią įvairiomis ankstesnių madų skrybelaitėmis ir suknelėmis. Vedžiodavo šunį vardu Orfėjas. Moteris atplaukusi iš kitų laikų. Kelis kartus kalbėjomes, jaučiau, kad išsilavinusi, tik keistoka. Vieną dieną jų nebemačiau.

 Matydavau takeliais vaikščiojančią senyvą moterį. Viena koja keistai primindavo, su niekuo nebendravo. Atrodė, kad vaikšto liūdnas šešėlis. Kartais užsirūkydavo, atrodė, kad nei jai neegzistuoja 

aplinkinis pasaulis, nei ji jam. Dabar jos irgi nebematau. 

^*

Dabar kiti laikai,

Dabar Veronikos nemiršta,

Ir Katrės nebešluoja Vingių gryčios,

Neliko ir arkliavagių, nėra jau paklausos,

Įkūrus planetariumus,

Ir Šmukštarui neliko jau veiklos.

Ak Veronika,

Nelaiku gimusi,

Žmonių tamsumo paniekinta,

Smerkta, žeminta, trypta.

Taip norėjo gyventi,

Taip norėjo mylėti.

Koks šaltas ežero vanduo,

Koks piktas gelmių demonas,

Kokia sunki tavo lemtis.

*

Pasaulis tobulas,

Pernakt subyrėjo,

Baimės pilnos akys,

Žėrėjo, žėrėjo.

Mes pažeidžiami,

Mes neapsaugoti,

Mes laikini.

Lėktuvai skraido,

Laivai plaukia,

Bet mes nebe tie.

Garsai jaudina,

Naktys baugina,

Mes kitokie.

Pasaulis subyrėjo,

Mes nebe tie.

*

Dabar įprasta girdėti: 

-gyvenk šia diena, šia akimirka, nes praeities jau nebėra, o ateitis nežinoma. 

O aš, gimusi po Vėžio ženklu  viską darau atvirkščiai. Aš prisimenu praeitį. Grįžtu į vaikystės metus, prisimenu savo kaimą, savo gimtuosius namus. stengiuosi prisiminti kiekvieną sodo kampelį.

Prie namo sviro šakos nuo raudonšonių obuuoliukų, tokių saldžiai rūgščių, šalia puikavosi raudonieji serbentai, maži, bet skanūs, birželio mėnesį pražysdavo jazminų krūmas. O kvapas, o žiedų grožis.

Na o toliau augo didieji raudonieji serbentai. 

Į praeitį grįžtu ten, kur man buvo gera, tuo būdu ignoruoju tuos gyvenimo tarpsnius, kada jaučiausi nelaiminga. Prisimindama negaliu atsistebėti kaip per tiek gyvenimo metų viskas taip pasikeitė. Nuo žvakių šviesos vaikystėje iki stulbinamų technologijos pasiekimų. Bet vaikystės ir jaunystės teigiami prisiminimai yra patys mieliausi. Juose liko tiek paslapties, tiek daug neaiškumų, tiek daug lys sapne išplaukiančių vaizdinių. Gailiuos, kad įvairiais gyvenimo etapais  neužrašiau savo minčių, neradau laiko prisėsti su savo artimais žmonėmis ir išklausyti jų pasakojimų. Iš praeities liko tik keli dienoraščio lapai.  

*

Kai susitinku kokį pažįstamą žmogų, kurį pažįstu jau daug metų, galvoju kaip jį pavadinti. Tikrai ne draugas, jeigu ir ne kaimynas, ne buvęs kolega, ne buvęs mokslo draugas, tai kas tada. Pažįstamas, nesvarbu, kad ir daug metų pažįstami, nesvarbu, kad kartais sustoję pasikalbam, bet nėra kito žodžio.. Tik pažįstamas.