Skirta rudeniui. Autumn.

 Tai grožis, kuriam žodžių nebėra.

Teptuko potėpių taip pat mažai.

Kai prieš akis liepsnojanti kalva,

Tik galvą begali nulenkt žemai.

Rudens mintys

Jeigu mintys neramios gyventi neduoda,
Semki išmintį saujom iš senolių aruodo.

Su kantrybe gyvensi, ilgai nepasensi,
O nuspyrus pavydą, atsivers akys kitos.

Nesipyk su gamta, jos besaikė galybė.
Būk reikli ir tvirta, lyg tas ąžuolo skydas.

Iš pradžių kibirkštis, o paskui ir ugnelė.
Išvaduos iš minčių, kurios nerimą kelia.

Neužmiršk sveiko juoko, gyvensi ilgai,
Nes senatvę naikina sveiki pagrindai.

Rudens nuotrauka

Rudens nuotrauka širdyje,
Šimtai spindinčių atspalvių.
Šito grožio štampuot nevalia,
Paskandinti tarp rėmų ir pasportų.

Aš kasmet stebiuos tavimi
Auksu spindintis rojau.
Ir degu rudenine ugnim,
Palaimingai tarp lapų skrajoju.

Tavo nuotrauka širdyje,
Tavo spindintis auksas.
Visada tu esi manyje,
Nors kas metai tavęs vis laukiu.

Rudens šokis

Kur pažvelgsi, rudeniniai lapai
Kloja žemę, sukasi verpetais,
Blaškosi tarp žemės ir damgaus.

Šitą paskutinį rudens šokį
Dovanoja žemei, dangui, žmogui.
Jie improvizuoja, šnara mums po kojom.

Tai rudens preliudija spalvinga,
Širdyje jausmai nerimsta.
Ir laukimas vėl užgimsta.

Sunkus ruduo

Kaip pasakyt, ar sekas, ar nesiseka,
Tiesiog sunkus ruduo.
Ne vien tik upės jūron įteka,
Šaltinio dar yra vanduo.

Tiesiog lyg musės rūpesčiai užpuola,
Kas dieną vis daugiau.
Ir keikiam darganas ir orą,
Bet būna ir blogiau.

Kaip pasakyt, ar sekas, ar nesiseka,
Tiesiog sunkus ruduo.
Bet ir dabar man tikisi,
Kad šaltas tik akmuo.

Gražumas to rudens,
Nepamenu, kada tai buvo,
Gal dešimt metų, gal penkis pridėt.
Ir visgi stebina rudens margumas,
Tik nežinau, ar juoktis, ar liūdėt.

Gražus ruduo

Ir vėl ruduo, vėl draikosi voratinkliai,
O saulė vis arčiau laidos.
Vėl aukso spalvos žaižaruoja drąsiai,
Kaip pernai, užpernai, kaip visados.

Gražus ruduo, žavus ir šiltas,
Terasos pilnos švenčiančių žmonių.
Virėjai, ruoškit patiekalus, neškit vyną,
Pajuskim rudens magiją kartu.

Pašėlęs metų ratas sukas,
Kaip pernai, užpernai, kaip visada.
Bet šiuo metu rudens gražumas
Tekaraliauja magiška galia.

Rudens maratonas

Jau beržų kaselės geltonos,
Saulė arčiau laidos.
Artėja rudens maratonas,
Nieko nėra be pradžios ir pabaigos.

Kavinių kiemeliai jaukūs
Užvers mums duris.
Vyno taurės ,vakarui baigiantis,
Nespindės šviesų sukūry.

Bet vėl džiaugsimės auksiniais lapais,
Besidriekiančiais vorų tinklais.
Namuose rusenančiu židiniu
Ir aviečių arbatos kvapais.

Lietaus simfonija

Lietaus simfonija,
Mažų lašelių muzika.
Tn tin, din din.
Jie skambina langams, stogams ir medžiams
Tin tin, din din.
Lengvai paliečia skruostą, plaukus
Tin tin, din din.
Ir tyliai krenta žemėn
Tin tin, din din.

Melodija  be dirigento, be scenos,
Be žiūrovų.
Mažų lašelių fiesta
Vien žemei, dangui, žmogui.

Maži lašeliai skamba
Tin tin, din din.
Jie kviečia mus į šventę
Tin tin, din din.

Viskas apie moterį. About women.

 Aš esu moteris

Aš esu moteris, kūrinys margo svieto,
Subtilybių švelnių manyje daug prisėta.
Daug teisybės karčios sunkina mano kūną.
Sąžinės du krislai akyse giliai tūno.

Aš esu moteris,
Su trupučiu pavydo,
Su mintim nuoširdžia,
Kuri sielą pagydo.

Aš esu moteris,
Ir juokiuos, ir verkiu.
Aimanuoju, dejuoju,
Bet ir vėl atkuntu.

Nemanyk, kad stipri,
Nemanyk, kad tvirta.
Aš esu moteris,
Ir tikiuos, kad tikra.

*

Tostas už moterį

 Pakelkim taurę už moterį, kuri gudrybe savo vyrus privertė mylėt, kentėt, kariauti, neapkęst, prarasti viską ir turtingais tapt, pakilti į žvaigždes, nugrimzti į gelmes, bet, kas svarbiausia, genijų atrado, kuris kūrybos akmeniu stipriu sudaužė milijonus mūrų, akmenų, kad taptų legenda.
    O ji tokia mažutė ir švelni, rūsti ir nepalaužiama, ir atkakli, tokia nežemiška ir paprasta, brandi kaip grūdas, ir svaigi kaip sirena, trapi, gležna, kartu tokia stipri, graži kaip Venera, klastinga ir miela. Gyvybės ji pilna.
    Išgerkime už moterį, Ji to verta.

*

Moters rankos

Švelnios malonios,
Kvepiančios pienu,
Kvepiančios duona
Ir lietumi
Rankos moters
Tiesą atvers.
Sėklą barstys
Plačiuose laukuose,
Ugnį pavers
Jaukia šviesele,
Tyliai rusenančią židinyje.
Rankos moters
Palaimins vaikus,
Keliančius savo
Gležnučius sparnus.
Rankos iš ilgesio
Ašaras brauks,
Ir apkabins,
Ir priglaus.
Kai iš kelių tolimų
Grįš jos brangiausi vaikai,
Jos ir myluos, ir vergaus.
Rankos moters,
Gražios jos visada.
Gražios kol jaunos,
Kol dvelkia rasa.
Gražios, kai ilsisi
Po metų naštos,
Dirbę ir dirbę be atvangos.
Rankos moters
Gyvenimą puoš,
Grožį dalins,
Židinį saugos
Nuo negandos.

Liūdna šermukšnėlė

Pirmąsyk sužydėjus

Išdalino save,

Uogų pilnos šakelės

Džiaugėsi gausuma.

Šermukšnėlė raudona

Švietė džiaugsmo skraiste

Ir viliojo kiekvieną 

Pažiūrėt į save.

Išdalinusi viską

Neišaugo stipri,

O uogelių gausumas

Liko tik praeity.

Žvalgosi šermukšnėlė

Liūdesio apimta.

Nereikėjo skubėti,

Nesuprato tada.

Dar ne ruduo

Nors šarma plaukus dabina,

Nors rudenio dvelksmas lauke,

Nors protas jausmus ir slopina,

Bet širdžiai nutilt nevalia.

Kaip iš jaunystės arimų,

Atsklydus vėlai vakare,

Dvasia mielų prisiminimų

Apgaubia ir neša mane.

Ir rūpesčių kaip nebūta,

Taip lengva, taip gera kvėpuot.

Vėl žydi jurginai ir rūtos,

Dar taip nesinori sustot.

Todėl ir skubu, ir šypsausi,

Nebaido šarma plaukuose.

Gaivi rasa veidą prausia,

Ir žydi jurginai sode.

Prigimtis

Tapau gyvenimą, praskriejantį kaip vėjo gūsis,
Tapau save ant didelio akmens.
Suknelę rožinę, krikštamotės pasiūtą,
Kurią labai mylėjau nuo mažens.
 Tapau tuos vakarus, kai žydi sodai,
Kai vaikštom su mama šalia.
Tapau, kada po kojom traška gruodas,
Ir svirtys aimanuoja vakare.
Tapau rudas akis, mėnulio šviesą,
Ir ilgesį, apnikusį slapčia.
Ir ašaras gausias, ir lietų,
Tapau Tave, tapau save.
Kai švelnios spalvos drobę liečia,
Tapau dukrelių šypsenas žavias.
Žvelgiu į mirgančią paletę,
Imu teptuką į rankas.
Tapau, tai aš prie mylimo molberto,
Ilgai ieškojau, kol radau save.
Jaučiu šio atradimo vertę,
Jaučiu, kad sėdžiu savame balne.
Tapau širdim, dar drobė nesibaigia,
Dar vietos daug visiems, kuriuos myliu.
Tapau, nes man dabar to reikia,
Nes tai dalelė mano prigimties šaknų.

Moteris migloje

Moteris, ji viena visume,

Ji migla laukuose,

Ji pavasario giedruma.

Ji viena visume.

Neapčiuopiama mintyse,

Moteris migloje.

Ji visur, jos nėra,

Pasiklydus ir svetima.

Ji lyg jūros banga,

Ir smarki, ir lėta.

Svetima, artima

Moteris ir migla.

Fabijoniškių Rozela

Viešnia.

 

UŽ TVOROS

Už tvoros visai kitas pasaulis,

Nors ir ten šviečia ta pati saulė.

Ir naktis keičia dieną vienodai,

Tik kažkas ten ne taip po jų stogu.

Atsisėdus viena sau galvoju,

Kad tvora du pasaulius riboja.

Ar gyvenimas pasikeistų,

Jei tvora su mumis nebežaistų.

Klasės susitikimui

Sustok akimirka žavinga,

Praėję metai atsigręžkit,

Nubraukus šydą nuo akių,

Primink, kad buvome kartu.

Penkiasdešimties kaip ir nebūta,

Na gal pasikeitėm kažkiek,

Gal kiek prigeso linksmos akys,

Bet gi tai normalu, nes ko norėt..

Juk ilgą kelią nukeliavę,

Negalim vien tiktai žydėt.

O šiandien turim tik šypsotis,

Nes ta akimirka tikra

Primins, kad buvome jauni,

Kad šokom valso sūkury.

Tad prie mokyklos slenksčio atsistoję

Linkėkim laimės ateity.

Gyveno kartą...

Gyveno kartą žmogus,

Nei įžymus, nei gražus

Ir pinigų neturėjo.

Jeigu kas bedė pirštu,

-Žmogau, tingėt negražu.

Jam tai nerūpėjo.

Gyveno kartą žmogus

Tuos ilgus ilgus metus,

Saulė kas rytą tekėjo.

Nebuvo nei išvaizdus,

Ir turtų jokių neturėjo.

Gyveno kartą...

Žmogus.

Liūdna daina

Draugavo ilgus metus,

Jo žvilgsnis buvo šaunus,

Maloniai akys spindėjo.

Žibuoklėmis krito rasa,

Gaivino rūkas slapčia,

Medus per lūpas varvėjo.

Bet baigėsi ryto daina,

Atsėlino sutema

Ir priglaudė savo skruostą.

Nuvyto žilvičiai liauni,

Prasklendė paukštis nakty,

Galingais sparnais sumosavo.

Tylėjo prie kelio beržai,

Jų šakos nulinko žemai,

Liūdnai apie meilę dainavo.

2023 ruduo

 Myliu rudenį, man ranu ir gera,

patinka vakaro prieblanda

ir geltonos beržų kaselės.

Man patinka ilgi šešėliai,

sodrios laukų spalvos.

*

Kvepiantis grybais, permirkęs lietuje

Miškas rudenį.

Be paukščių giesmių,

Bet toks spalvingas.

Ilgi šešėliai slepia liūdesį,

Betgi širdyje ramu.

Vakaro prieblanda atneša ramybę,

Karaliauja paslaptis,

Betgi taip žavu.

Gyvenimas vėl įgyja prasmę,

Nes ruduo nemeluoja.

Myliu rudenį.

*

Žmonės ateina ir išeina. Atmintyje dažniausiai pasilieka išeinantys.

Gal todėl, kad tai reali tikrovė, gal todėl, kad amžiaus sandūroje supranti, kad tai neišvengiama.

Daug metų gyvenant vienoje vietoje, dažnai sutinki tuos pačius žmones ir jų gyvenimas tampa tavo dalimi. Kai jų nebematai, spėlioji, ar dar gyvi, ar kas atsitiko. Kadangi gyvenu netoli pievelės, kur šeimininkai vedžioja savo augintinius, kasdien matydavau tai moterį, tai vyrą vedžiojančius haskio veislės kalytę, nebejauną ir sunkiai vaikščiojančią. Abu šeimininkai kantriai laukdavo, kol kalytė gulėdavo pievoje. Nesvarbu kokiu oru, lyjant ir sningant, kantriai sukdavo ratus aplink pievą. Dabar jų nebematau, turbūt šuniuko nebėra.

 Prieš kelis metus matydavau moterį, keistai apsirengusią, pasipuošusią įvairiomis ankstesnių madų skrybelaitėmis ir suknelėmis. Vedžiodavo šunį vardu Orfėjas. Moteris atplaukusi iš kitų laikų. Kelis kartus kalbėjomes, jaučiau, kad išsilavinusi, tik keistoka. Vieną dieną jų nebemačiau.

 Matydavau takeliais vaikščiojančią senyvą moterį. Viena koja keistai primindavo, su niekuo nebendravo. Atrodė, kad vaikšto liūdnas šešėlis. Kartais užsirūkydavo, atrodė, kad nei jai neegzistuoja 

aplinkinis pasaulis, nei ji jam. Dabar jos irgi nebematau. 

^*

Dabar kiti laikai,

Dabar Veronikos nemiršta,

Ir Katrės nebešluoja Vingių gryčios,

Neliko ir arkliavagių, nėra jau paklausos,

Įkūrus planetariumus,

Ir Šmukštarui neliko jau veiklos.

Ak Veronika,

Nelaiku gimusi,

Žmonių tamsumo paniekinta,

Smerkta, žeminta, trypta.

Taip norėjo gyventi,

Taip norėjo mylėti.

Koks šaltas ežero vanduo,

Koks piktas gelmių demonas,

Kokia sunki tavo lemtis.

*

Pasaulis tobulas,

Pernakt subyrėjo,

Baimės pilnos akys,

Žėrėjo, žėrėjo.

Mes pažeidžiami,

Mes neapsaugoti,

Mes laikini.

Lėktuvai skraido,

Laivai plaukia,

Bet mes nebe tie.

Garsai jaudina,

Naktys baugina,

Mes kitokie.

Pasaulis subyrėjo,

Mes nebe tie.

*

Dabar įprasta girdėti: 

-gyvenk šia diena, šia akimirka, nes praeities jau nebėra, o ateitis nežinoma. 

O aš, gimusi po Vėžio ženklu  viską darau atvirkščiai. Aš prisimenu praeitį. Grįžtu į vaikystės metus, prisimenu savo kaimą, savo gimtuosius namus. stengiuosi prisiminti kiekvieną sodo kampelį.

Prie namo sviro šakos nuo raudonšonių obuuoliukų, tokių saldžiai rūgščių, šalia puikavosi raudonieji serbentai, maži, bet skanūs, birželio mėnesį pražysdavo jazminų krūmas. O kvapas, o žiedų grožis.

Na o toliau augo didieji raudonieji serbentai. 

Į praeitį grįžtu ten, kur man buvo gera, tuo būdu ignoruoju tuos gyvenimo tarpsnius, kada jaučiausi nelaiminga. Prisimindama negaliu atsistebėti kaip per tiek gyvenimo metų viskas taip pasikeitė. Nuo žvakių šviesos vaikystėje iki stulbinamų technologijos pasiekimų. Bet vaikystės ir jaunystės teigiami prisiminimai yra patys mieliausi. Juose liko tiek paslapties, tiek daug neaiškumų, tiek daug lys sapne išplaukiančių vaizdinių. Gailiuos, kad įvairiais gyvenimo etapais  neužrašiau savo minčių, neradau laiko prisėsti su savo artimais žmonėmis ir išklausyti jų pasakojimų. Iš praeities liko tik keli dienoraščio lapai.  

*

Kai susitinku kokį pažįstamą žmogų, kurį pažįstu jau daug metų, galvoju kaip jį pavadinti. Tikrai ne draugas, jeigu ir ne kaimynas, ne buvęs kolega, ne buvęs mokslo draugas, tai kas tada. Pažįstamas, nesvarbu, kad ir daug metų pažįstami, nesvarbu, kad kartais sustoję pasikalbam, bet nėra kito žodžio.. Tik pažįstamas.

Nesakyk man, kad viskas gerai,

Taip nebūna.

Nesivargink, vis tiek nepadės.

Banalu, bet galbūt iš širdies

Tau per daug realiai skamba rojus,

Nors po kojom pakibus duobė.

Suprantu, kad norėtųs tik saulės,

Kad nekristų šešėliai nakties,

Bet pasaulis toks pilnas apgaulės,

Nesivargink, nes tai nepadės.

Tapyba akriliniais ir aliejiniais dažais 2022. Acrylic and oil painting.

 

Puokštė. Bouquet.

Portretas. Portrait.

Portretas. Portrait

Romantiška moteris. Romantic woman.

Pasimatymas. It's date.

Miško trobelė. Forest hut.

Motina ir sūnus. Mother and son.

Ramybė. Quietness.

Miesto šurmulys. The city bustle.

Lyja. It's rain.

Rudens lapai baseine. Fall.

Puokštė. Bouquet.

Valtelė. A boat.

Namas. House.

Miestas.City.

Žydintis medis. A blooming tree.

Saulėtas namas. Sunny house.

Gluosniai. Willows.

Žalia. Green.

Bendraminčių susitikimas. A meeting of the like-minded

Kavinė. Cafe.

Miestas. City.

Portertas. portarit.

Kapitonė Marlo. Captain Marlo.

Surikatas. Meerkat.

Šokėjos. Dancers.

Vyras ir moteris. Man and woman.

Miestas ir žmonės. City and people.

Kavinė. Cafe.

Zuzu portetas. Portrait Zuzu.

Chaosas. Chaos.

Jutos portretas. Portrait Juta.