Aš , kaip tas "traukinukas iš Ramūnių pievos" negaliu praeiti pro šalį, matau atbundantį pavasarį, žydinčią
vasarą, liepsnojantį rudenį, šerkšnotas medžių šakas. Negaliu praeiti pro žydinčias obelis. Dvelkia gaivus
aromatas, ypatingai po lietaus.Negaliu neišgirsti lakštingalos trelių. Beje lakštingala rytais suokia krūmynuose prie lietuviško "akropolio".Stebiu, kaip pražysta klevai, atsiranda mažyčiai karpyti lapeliai. Gamtoje tvyro tokia harmonija, tiek įvairiausių spalvų, atrodo, kad tik genijus gali sukurti visą šį grožį.
Stengiuosi atsisakyti tokių pasakymų, kaip "ar aš tau nesakiau" arba "sakiau, kad taip bus".Tai taip beprasmiška, kaip vytis nuvažiuojantį traukinį. Faktas jau įvykęs, nieko nepakeisi, priimk tokį, koks yra.
Bet kaip saldu ištarti tuos žodžius, kaip įrodymą, kad buvai teisus.
