Viskas apie moterį. About women.

 Aš esu moteris

Aš esu moteris, kūrinys margo svieto,
Subtilybių švelnių manyje daug prisėta.
Daug teisybės karčios sunkina mano kūną.
Sąžinės du krislai akyse giliai tūno.

Aš esu moteris,
Su trupučiu pavydo,
Su mintim nuoširdžia,
Kuri sielą pagydo.

Aš esu moteris,
Ir juokiuos, ir verkiu.
Aimanuoju, dejuoju,
Bet ir vėl atkuntu.

Nemanyk, kad stipri,
Nemanyk, kad tvirta.
Aš esu moteris,
Ir tikiuos, kad tikra.

*

Tostas už moterį

 Pakelkim taurę už moterį, kuri gudrybe savo vyrus privertė mylėt, kentėt, kariauti, neapkęst, prarasti viską ir turtingais tapt, pakilti į žvaigždes, nugrimzti į gelmes, bet, kas svarbiausia, genijų atrado, kuris kūrybos akmeniu stipriu sudaužė milijonus mūrų, akmenų, kad taptų legenda.
    O ji tokia mažutė ir švelni, rūsti ir nepalaužiama, ir atkakli, tokia nežemiška ir paprasta, brandi kaip grūdas, ir svaigi kaip sirena, trapi, gležna, kartu tokia stipri, graži kaip Venera, klastinga ir miela. Gyvybės ji pilna.
    Išgerkime už moterį, Ji to verta.

*

Moters rankos

Švelnios malonios,
Kvepiančios pienu,
Kvepiančios duona
Ir lietumi
Rankos moters
Tiesą atvers.
Sėklą barstys
Plačiuose laukuose,
Ugnį pavers
Jaukia šviesele,
Tyliai rusenančią židinyje.
Rankos moters
Palaimins vaikus,
Keliančius savo
Gležnučius sparnus.
Rankos iš ilgesio
Ašaras brauks,
Ir apkabins,
Ir priglaus.
Kai iš kelių tolimų
Grįš jos brangiausi vaikai,
Jos ir myluos, ir vergaus.
Rankos moters,
Gražios jos visada.
Gražios kol jaunos,
Kol dvelkia rasa.
Gražios, kai ilsisi
Po metų naštos,
Dirbę ir dirbę be atvangos.
Rankos moters
Gyvenimą puoš,
Grožį dalins,
Židinį saugos
Nuo negandos.

Liūdna šermukšnėlė

Pirmąsyk sužydėjus

Išdalino save,

Uogų pilnos šakelės

Džiaugėsi gausuma.

Šermukšnėlė raudona

Švietė džiaugsmo skraiste

Ir viliojo kiekvieną 

Pažiūrėt į save.

Išdalinusi viską

Neišaugo stipri,

O uogelių gausumas

Liko tik praeity.

Žvalgosi šermukšnėlė

Liūdesio apimta.

Nereikėjo skubėti,

Nesuprato tada.

Dar ne ruduo

Nors šarma plaukus dabina,

Nors rudenio dvelksmas lauke,

Nors protas jausmus ir slopina,

Bet širdžiai nutilt nevalia.

Kaip iš jaunystės arimų,

Atsklydus vėlai vakare,

Dvasia mielų prisiminimų

Apgaubia ir neša mane.

Ir rūpesčių kaip nebūta,

Taip lengva, taip gera kvėpuot.

Vėl žydi jurginai ir rūtos,

Dar taip nesinori sustot.

Todėl ir skubu, ir šypsausi,

Nebaido šarma plaukuose.

Gaivi rasa veidą prausia,

Ir žydi jurginai sode.

Prigimtis

Tapau gyvenimą, praskriejantį kaip vėjo gūsis,
Tapau save ant didelio akmens.
Suknelę rožinę, krikštamotės pasiūtą,
Kurią labai mylėjau nuo mažens.
 Tapau tuos vakarus, kai žydi sodai,
Kai vaikštom su mama šalia.
Tapau, kada po kojom traška gruodas,
Ir svirtys aimanuoja vakare.
Tapau rudas akis, mėnulio šviesą,
Ir ilgesį, apnikusį slapčia.
Ir ašaras gausias, ir lietų,
Tapau Tave, tapau save.
Kai švelnios spalvos drobę liečia,
Tapau dukrelių šypsenas žavias.
Žvelgiu į mirgančią paletę,
Imu teptuką į rankas.
Tapau, tai aš prie mylimo molberto,
Ilgai ieškojau, kol radau save.
Jaučiu šio atradimo vertę,
Jaučiu, kad sėdžiu savame balne.
Tapau širdim, dar drobė nesibaigia,
Dar vietos daug visiems, kuriuos myliu.
Tapau, nes man dabar to reikia,
Nes tai dalelė mano prigimties šaknų.

Moteris migloje

Moteris, ji viena visume,

Ji migla laukuose,

Ji pavasario giedruma.

Ji viena visume.

Neapčiuopiama mintyse,

Moteris migloje.

Ji visur, jos nėra,

Pasiklydus ir svetima.

Ji lyg jūros banga,

Ir smarki, ir lėta.

Svetima, artima

Moteris ir migla.