2016 ruduo -aliejinė tapyba. Oil on canvas.

Kelias iš Anykščių į Molėtus.

Ruduo papuošė baseiną.

Pašvitinio pieninė. Old dairy.
Moderni Pašvitinio pieninė pastatytas prieš karą.
Ją buvo aplankęs pats A. Smetona.

Rudens klevas prie Pavilnių sodybos.. Maple

Iliuzijų pasaulis. World of illusions

Rudeniui

Rudens nuotrauka širdyje,
Šimtai spindinčių atspalvių.
Šito grožio štampuot nevalia,
Paskandinti tarp rėmų ir pasportų.

Aš kasmet stebiuos tavimi
Auksu spindintis rojau.
Ir degu rudenine ugnim,
Palaimingai tarp lapų skrajoju.

Tavo nuotrauka širdyje,
Tavo spindintis auksas.
Visada tu esi manyje,
Nors kas metai tavęs vis laukiu.

***

Kur pažvelgsi, rudeniniai lapai
Kloja žemę, sukasi verpetais,
Blaškosi tarp žemės ir damgaus.

Šitą paskutinį rudens šokį
Dovanoja žemei, dangui, žmogui.
Jie improvizuoja, šnara mums po kojom.

Tai rudens preliudija spalvinga,
Širdyje jausmai nerimsta.
Ir laukimas vėl užgimsta.

Iš praeities atsiminimų

  Viskas buvo jau taip  seniai, todėl daug ką ir pamiršau. Prisimenu kelionę į Užkarpatę, kurios metu aplankiau Mukačevą, Užgorodą, kitus miestelius, o kelionės pabaigoje pabuvojau Lvove.

  Kelionės metu buvo numatyta įvairių ekskursijų, tarp jų ir keli žygiai į kalnus.Taip jau atsitiko, kad mūsų grupė dėl lietaus negalėjo eiti į vieną kalnų žygį, žygiui buvo numatytos dvi dienos. Labai norėjosi į tą žygį. Kitos dienos rytą nusprendėme į žygį eiti dviese, dvi merginos. Porai žmonių pranešėme, paprašėme, kad nepasakytų turizmo vadovui, ir išžygiavome. Kadangi neturėjome nešulių, eiti buvo visai smagu. Tik pirmiausiai reikėjo susiorientuoti, į kurią pusę. Žinojome kalno viršūnės pavadinimą, nejautėme jokios baimės, todėl energingai traukėme link tikslo. Užkarpatės kalnai labia gražūs, žaliuojantys, tolumoje mėlynuojantys, nusėti kalvelėmis, apaugusiomis įvairiausiais augalais, Priėjome didžiulį kaimą, įsikurūsį aukščiau kalnuose, pačiame kaimo gale žiūrime ant žolės guli jaunas vyras ir klausosi tranzistoriaus. Tik praėjom pro jį, vyriškis pakilo ir žingsniuoja iš paskos. Jau ir nejauku mums, o jis ir sako: netoliese yra šaltinis, noriu jums parodyti. Apžiūrėjome šaltinį, pasitikslinome, ar teisingai einame ir atsisveikinome.

   Pagaliau priėjome turistų stovyklą. Šiai grupei pasisekė dėl oro, stovykloje visi poilsiavo, o rytojaus dieną turėjo pakilti į kalno viršūnę. Supratome, kad pasilikti nakvynei negalime, o nepakilti į viršukalnę irgi negalime. Pavyko prisišnekinti grupę ir jų vadovą pakilti į viršūnę tuoj pat. Kilome dvi valandas, ten aukštai radome uogų rojų, radome gražius vaizdus. Pasigrožėję patyliukais palikome grupę ir pasileidome nuo kalno, bėgome nesustodamos, gerai, kad neužkliuvome už medžių šaknų. Pribėgusios kalnų stovyklą, perspėjome budintį, kad mes grįžtame atgal. Ir taip visą kelią greitu tempu, be perstojimo, be jokio poilsio, kol parsiradome į miestelį. Mūsų grupės moterys jau buvo išsigandusios, jau norėjo skelbti aliarmą, taigi grįžome pačiu laiku. Valgėme vakarienę, kurios mums nepamiršo parūpinti. Dar nuėjome pašokti. Ryte kojų beveik nejaučiau. O kai reikėjo lipti laiptais, maniau, kad galą gausiu. Bet buvo smagu, kad viskas baigėsi laimingai.