Nekirskim medžių, jie reikalingi,
Stovi tiesūs pavėsio sargai,
Saulės palepinti, kaitros išgąsdinti,
Slepiamės po jų šarvais.
Šakas išskėtę, vėjui grūmoja ,
Saugo nuo šalto lietaus,
Šalčiams užėjus gailiai vaitoja,
Šaukiasi giedro dangaus.
Rasos lašeliai žiba lyg perlai,
Medžių lapus puošdami.
Apdarus medžiai keičia taip darniai,
Atsistebėt negali.
Nekirskim medžių, jiems baisiai skauda,
Šerdis kraujuoja giliai.
Galingi medžiai- mūsų palaima
Mylėkim juos amžinai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą